SIMBOLIZMAS (pranc. symbolizme) menininkų judėjimas, susiformavęs Prancūzijoje 19 a. pabaigoje kaip realizmo ir impresionizmo priešprieša.
P. Piuvi de Šavanas. Neturtingas žvejys.
Dž.E.Mile. Ofelija
Simbolizmas bendrąją prasme - tai literatūros ir vaizduojamosios dailės sąjūdžiai, naudojantys simbolius kaip raiškos priemonę.
Dailininkai rėmėsi neoromantizmo, dekadentizmo, estetizmo idėjomis bei akademizmo, art nouveau, postimpresionizmo išraiškos priemonėmis. Siekė vaizduoti tai, kas nematoma – dvasinį pasaulį, jausmus, perteikti mistinį, religinį, turinį, susijusį su būties paslaptimis. Plėtojo visatos valdovo, mirties, eroso tematiką.
G.Klimtas. Bethoveno frizas. Fragmentas
O. Redonas. Ciklopas
Kūriniams būdingi iracionalūs įvaizdžiai, fantastinės vizijos, sapnų reginiai. 19 a. simbolizmas atsisuko prieš racionalistines bei natūralistines sroves. Simbolizmo dailė stilistiniu požiūriu yra nevientisa. Jos turinys – tai nuo tikrovės atitrūkęs pasaulis. Kūrybos pagrindas yra jausmas. Paveiksluose simbolių pavidalu viešpatauja sapnai, nuojautos, irrealumas. Nuolat ieškoma daiktų „esmės", kuri slypi už išorinio pavidalo.
Simbolizmas kilo iš bandymų pabėgti nuo kasdieninio gyvenimo prozos, iš vaizduotės pasaulio ilgesio, tolimų kraštų nostalgijos. Tai buvo reakcija į realizmo nykumą, idėjinį primityvumą. Dailėje simbolizmas pasireiškė griežtu impresionistinės meno sampratos atsisakymu, siekimu išreikšti idėjas simboliais, pagalbiniais ženklais ir situacijomis. Simbolizmas gali būti traktuojamas kaip neoromantizmas, kartais sutapatinamas su secesija (modernu).
Simbolizmas atsirado literatūroje: 1886 m. prancūzų poetas Jeanas Moréas laikraštyje „Le Figaro" publikavo simbolistų manifestą, pirmą sykį pavartodamas simbolizmo terminą. 1891 m. kritikas Albert'as Aurier paskelbė penkis simbolizmo principus, pagal kuriuos kiekvienas dailės kūrinys turi būti: 1) idėjinis, nes kūrinio tikslas – idėjos išraiška; 2) simboliškas, nes idėja išreiškiama forma; 3) sintetinis, nes formos ir ženklai pateikiami apibendrintu, visiems suvokiamu būdu; 4) subjektyvus, nes vaizduojamasis objektas svarbus tik kaip subjekto idėjų ženklas; 5) dekoratyvus, nes tikra tapyba privalanti būti dekoratyvi.
G.Moro. Vienaragiai.
Simbolizmo susiformavimui įtakos turėjo sudėtingos visuomeninės priežastys: daugelis išsilavinusių žmonių išgyveno nusivylimo to meto tikrove jausmą. Jie nežinojo kaip įveikti visuomeninius prieštaravimus ir stengėsi apsiriboti savo vaizduotės pasauliu. Tokie žmonės išeities ieškojo įvairiuose fantastiniuose mokymuose, domėjosi tikėjimais ir tolimų šalių menu, išnykusiomis senosiomis kultūromis. Ten jie rasdavo artimų savo nuotaikai paslaptingų, neįprastų, mistinių išraiškų. Savo kūryboje dailininkai vaizdavo fantazijos dėka sukurtus regėjimus.
M.Vrubelis. Serafinas
P.Piuvi de Šavanas. Palaidotas menas ir gamta. 1890 m.
Temų buvo ieškoma senosiose legendose, mistinėje arba erotinėje poezijoje, mituose. Kai kurie dailininkai iš tiesų bėgo į tolimas šalis, kiti vaizduotėje gyveno išsiilgtame krašte ar istorinėje epochoje.
Simbolistai nukreipė dėmesį į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Jų kūryboje sutinkami personažai keistomis, raiškiomis pozomis, iškreiptos kaukės, sustingę juodų akių žvilgsniai mirtinai išblyškusiuose veiduose, lemtingų nuojautų ženklai, šlykščios fantastinės būtybės, skeletai, kaukolės ir panašūs motyvai.
O.Redonas. Mėlynas profilis. 1893 m.
Žymiausi dailininkai bei grupuotės: Prancūzijoje – Gustavas Moro (Gustave Moreau), Piuvi de Šavanas (Puvis de Chavannes), Odionas Redonas (Odilon Redon), Pont Aveno mokykla, Nabis, "Rožės kryžiuočiai" Anglijoje – prerafaelitai, Vokietijoje – Arnoldas Bioklinas (Arnold Böcklin), Belgijoje – Džeimsas Ensoras (James Ensor), Norvegijoje – Edvardas Munkas (Edvard Munch), Rusijoje – Michailas Vrubelis, „Meno pasaulis”, „Žydroji rožė”.
Dž.Ensoras. Griaučiai pešasi dėl pakaruoklio kūno
P.Piuvi de Šavanas. Sapnas. 1883 m.
Įdomiausi prancūzų simbolistai – fantastinių paveikslų-miražų autorius Odilonas Redonas ir sieninės tapybos kūrėjas Pjeras Piuvi de Šavanas. Šių dviejų meistrų paveikslai patrauklūs savo tapyba. Jie mėgo santūrius mėlynai pilkus tonus ir paprastas, aiškias formas. Kad jie priklauso simbolizmui, liudija ikonografija, spalvų ir formų simbolika.
Simbolizmas buvo paplitęs ir Belgijoje, kur Džeimsas Ensoras ryškiais spalviniais potepiais vaizdavo šiurpius veidus-kaukes. Jo kūryboje ypatingo intensyvumo įgijo amžiaus pabaigai būdingas pesimistinis požiūris į žmogų. Pradėjęs nuo impresionizmo, jis tapė groteskines, fantastines-simbolines kompozicijas, kuriose pilna keistų lėlių ir dvasių. Jo mėgstama tema – karnavalai, kaukės.
Dž.Ensoras. Kristaus įžengimas į Briuselį. Fragmentas
Edvardo Munko polinkis į simbolizmą ir psichologizmą susipynė su asmeniniais tragiškais išgyvenimais. Taip gimė darbai, vaizduojantys ekstremalias situacijas – mirtį, vienatvę, naikinančią meilę. Pavyzdžiui, jo paveikslas „Gyvenimo šokis” pasakoja apie jaunystę ir senatvę, viltį ir nusivylimus.
Dailininkas stengėsi perteikti žmogaus gyvenimo tėkmę tapydamas mėnesienoje, jūros pakrantėje šokančias moteris, vilkinčias sniego baltumo, ugnies raudonio ir juodais rūbais.
E.Munkas. Merginos ant tilto. 1922 m.
E.Munkas operuoja lanksčia, išraiškinga kontūrine linija, naudoja stipriai kontrastuojančias spalvines plokštumas ir yra tipiškas 19a. pab. meno atstovas. Kartu jo tapyba ir grafika atvėrė kelią 20 a. ekspresionizmui.
E.Munkas. Šauksmas
Simbolizmo meno įtaka buvo jaučiama iki pat 20 a.; jo atgarsių gausu ir daugelyje šiuolaikinės dailės srovių – nuo siurrealizmo bei ekspresionizmo iki psichologinio atspalvio abstrakcionizmo.
Skandinavijos šalyse ir Rusijoje simbolizmas susiformavo kaip nacionalinė romantinė kryptis. Remdamasi savo tėvynės didvyriška praeitimi, šių šalių menininkai stengėsi atgaivinti nuostabų liaudies poezijos pasaulį arba naujai pažvelgti į mylimos tėvynės gamtą.
Rusų dailininkas Nikolajus Rerichas tapė senuosius Rusijos miestus, tolimųjų protėvių gyvenimo scenas ir ypač dažnai – variagų laivus įvairiaspalvėmis burėmis.
N.Rerichas. Pasaulio motina
Michalilas Vrubelis vaizdavo keistos kančios apimtus personažus, pvz., Lermontovo demoną. Ilgam atmintin įstringa nuostabūs Vrubelio herojų veidai tamsiomis degančiomis akimis. Gamta aplink juos vaizduojama dulksvomis dėmėmis ir žėrinčiomis lyg mozaikos. Šaltame mėlyname fone nutapyta balta trapi karalaitė Gulbė.
M.Vrubelis. Karalaitė Gulbė. 1900 m.
L.Bakstas. A Bakchantė. Teatro kostiumo piešinys
Įdomiausias rusų meninio gyvenimo reiškinys buvo dailininkų draugija „Meno pasaulis” („Mir iskusstva”), susibūrusi šalia to paties pavadinimo žurnalo. Ji rengė parodas ir tapo naujų meninių ieškojimų Rusijoje centru. Ši draugija vienijo įvairius dailininkus. Simbolistams juos priskirti galima tik sąlygiškai, nes toli gražu ne visi „Meno pasaulio” dalyviai buvo susiję su šia kryptimi.
L.Bakstas. Faunas
A.Benua. Sankt Peterburgo palapinė Scenografija rusų baletui "Petruška". 1911 m.
Juos vienijo subtilumo ir dekoratyvumo ieškojimai, stilizuotos praeities vaizdavimas. Plačiausiai žinomi „Meno pasaulio” nariai buvo Aleksandras Benua, Levas Bakstas, Ivanas Bilibinas, Nikolajus Rerichas ir kt. Draugijos nariai ne vien tapė. Daug laiko jie skyrė molbertinei tapybai ir knygų grafikai, scenografijai. Fantastiškai spalvingos dekoracijos ir kostiumai rusų baleto gastrolių po Vakarų Europą metu tapo sektinu pavyzdžiu.
Su “Meno pasauliu” buvo susijęs ir didysis lietuvių tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Paskutiniaisiais kūrybos metais dailininkas dirbo Peterburge, kur ypač artimai bendravo su A.Benua ir M.Dobužinskiu. Būdamas ir kompozitorius ir dailininkas, tapyboje Čiurlionis susikūrė naują meno kalbą (sonatos, simbolinė kompozicija „Rex”, „Auka”, „Angelo preliudas” ir kt. darbai).
M.K.Čiurlionis. Rex
Jo paveiksluose – lyriški gamtos vaizdai ir fantastinės vizijos, stiprus gamtos gyvybingumo bei dvasingumo pojūtis. Nors M.K.Čiurlionio kūryba vaizdų sandaros, jų turinio ir stiliaus bruožais artimai siejasi su simbolizmu bei modernu, ji yra ryškus savitas fenomenas 20 a. pr. dailėje.
M.K.Čiurlionis. Ramybė
Amžių sandūroje kūrybinį kelią pradėjo grupė dailininkų, žinomų „Nabis” grupės vardu. Tai Morisas Deni, Pjeras Bonaras, Eduardas Viujaras. Jų kūrybą veikė P.Gogeno, P. de Šavano, O.Rodeno ir kitų simbolistų kūryba, taip pat japonų medžio raižiniai. Nabis grupės dailininkų meninė kalba subtili ir rafinuota, paveikslams būdinga apgalvota konstrukcija, jie poetiški, jausmingi, intymūs.
Меню сайта
