Šis stilius atsirado Prancūzijoje, po karaliaus Liudviko 14, „karaliaus saulės”, mirties (1715 m.). 

Žodis rococo, kilęs iš rocaille – kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes.

Rokokas siejosi su dvaro kultūra, o taip pat reiškėsi ir sakralinėje architektūroje. Rokoko pastatai pasižymi nedideliais masteliais, lengvomis proporcijomis, laisva, asimetrine puošyba, rokailių ornamentu. Architektūroje paplito ovalūs planai, banguojantys fasadai. Būdingi statiniai – rūmai, vilos, parkų paviljonai.

Palyginti su baroku, rokoko interjerai intymesni, įmantresni. Buvo naudojami lengvi, elegantiški ornamentai (rokailai), stiuko plastika, auksuotos detalės ir freskos, kuriomis buvo puošiamos civilinių ir sakralinių pastatų sienos ir lubos. Rokoko stiliaus papuošimai vyravo pastatų vidaus puošyboje. 
Čia dominavo šviesios ir atviros erdvės, dideli langai ir veidrodžiai.

Rokoko suklestėjo apie 1730 m. 
Dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir pastelinėmis spalvomis. Vyravo stiuko lipdyba, polichromuoto medžio drožiniai, išpopuliarėjo smulkioji porceliano plastika. 

Rokoko stiliaus lipdiniai 

Rokoko stiliaus interjeras. Amalienburgas. Miunchenas

Brandaus rokoko epochos pastatai palyginti nedideli ir išoriškai paprasti – rūmai ir gyvenamieji namai vienai šeimai. Mažų salonų ir buduarų sienas dengė šviesūs paneliai arba veidrodžiai, kuriuos puošė dekoratyvios kompozicijos iš gėlių, šakų ir lapų. Švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksiniai arba sidabriniai tonai, blizgančios sidabrinės plokštumos, tyliai skambčiojantys krištoliniai šviestuvai šiuos kambarius darė panašius į muzikines dėželes. Dažnai daiktai ir papuošimai įgaudavo kaprizingai asimetriškas formas.