ROMANINIS STILIUS (10-12 a.) (pranc. romanesque, it. romanico, vok. Romanik < lot. romanum – romėniškas; stilius)
Viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs 11-12 a. (kai kur – ir 13 a.) po Karolingų renesanso.
Paskutinis teismas. Timpano fragmentas. Vakarų portalas. Konko Šv. Fua bažnyčia. 1124-1135 m.
Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. Stiliaus paplitimą skatino vienuolynų (benediktinų, cistersų) kultūra.
San Ambrodžio bažnyčios fasadas su atriumu. Milanas. 1098 m.
Šis stilius labiausiai išsiplėtojo Prancūzijoje (ypač Burgundijoje), Vokietijoje ir Italijoje (ypač Lombardijoje). Būdingi pastatai – pilys, vienuolynai, bažnyčios.
Loare pilis. 1070 m.
Statyta iš tašytų akmens luitų (kiautinis mūras, kvadrinis mūras). Statiniuose ryškūs gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug angų, santūri puošyba.
Dievo motinos bažnyčia. Potje. Prancūzija. 12 a. pradžia.
Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas, aukštos vidaus patalpos. Bažnyčios galios sustiprėjimas sąlygojo sakralinio meno vienovę, o šiam menui priklauso didžiuma romaninių kūrinių. Išsiplėtojo bažnyčių ir vienuolynų architektūra.
Šv. Trejybės vienuolynas. 1060-1080 m.
Sakralinėje architektūroje vyravo lotyniškojo kryžiaus plano bazilikos, dengtos cilindriniais arba kryžminiais skliautais, paremtais kontraforsais sutvirtintomis sienomis bei kolonomis ar pilioriais. Bažnyčių fasaduose komponuoti 1 arba 3 portalai, 1 arba 2 bokštai; dar 2 bokštai kartais statyti transepto galuose. Centrinis bokštas (rečiau kupolas) mūrytas transepto ir navų sankirtoje. Presbiteriją juosė 3, 5 arba 7 apsidžių vainikas; apsidės statytos ir prie transepte įrengtų koplyčių. Vidaus erdvė išilgai dalinta navomis ir skaidyta į travėjas; statyti apėjimai (deambulatorijus, empora ir kt).
Nuo 12 a. kolonų kapitelius ir portalus pradėta puošti akmens reljefais. Platus, kubinis ankstyvosios romanikos kapitelis (maždaug nuo 1000 m.) darosi vis puošnesnis, kol galop vėlyvojoje romanikoje virsta grakščiu taurišku-blokiniu kapiteliu.
Šv. Pjero abatijos bažnyčia. Muasakas. 12 a.
Svarbiausia romanikos naujovė – visų patalpų perdengimas skliautais (centrinės navos – kryžminiu briaunuotuoju skliautu).
San Etjeno bažnyčios interjeras. Prancūzija. 1064 m.
Skliautų perdengimas įvestas perstatant Špėjerio katedrą 1082 m., nuo 12 a. vidurio ji paplito visur. Ši pažanga pasitarnavo sienų skaidymui (pvz., aklinėmis arkadomis, nykštukinėmis galerijomis, lizenomis ir arkatūromis) bei sąlygojo architektūrinės plastikos suklestėjimą.
Romaninis interjeras: nava, arkada ir atrama. Šv. Filiberto bažnyčia. Tournus 11 a. pradžia
Šovinji katedros kapitelis. Prancūzija. 12 a.
Tuo metu atsirado gausi figūrinė ir ornamentinė portalų, be to, kapitelių, frizų, fasadų ir altoriaus užtvarų puošyba. Figūrinis kapitelis virto vienu būdingiausių romanikos bruožų.
Šv. Trofimo bažnyčios portalas. Arlis. Prancūzija. 12 a.
Romaninėje skulptūroje vyravo reljefai, bet buvo atgaivinta ir monumentalioji plastika (krucifiksai, Madonų statulos). Skulptūros ir tapybos paskirtis – perteikti krikščionišką Išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba.
Paskutinis teismas. Pragaras. Timpano fragmentas. Vakarų portalas. Konko Šv. Fua bažnyčia. 1124-1135 m.
Buvo atsisakyta tikroviškų natūralių proporcijų bei erdvės ir kūnų santykio, kas dažnai stebina šių laikų žiūrovą.
Pranašas Jeremėjus. Pietų portalo fragmentas. Šv. Pjero abatijos bažnyčia. Muasakas. 1115-1135 m.
Griežta, nuo gamtos formų nutolusi meninė raiška atspindi tokią meno sampratą, kai didaktinis meno pobūdis ir simbolių galia iškeliama virš visų estetinių ir kt. reikalavimų. Nuolat kartojasi sustabarėjusi, formalizuota mimika ir gestų kalba. Žmonių ir daiktų dydžio santykis grindžiamas hierarchiniais ryšiais, o ne tikrove (prasminė perspektyva) reikšmingos detalės išdidinamos.
Ieva. Reljefas.
Romaninės skulptūros atrodo nerangios ir negrabios – primityvios, kita vertus, netobulumas suteikia daugiau išraiškos. Vaizduojant žmogų nebuvo laikomasi realių kūno proporcijų.
Tapyta norint papuošti pastatus: dekoruojamos sienos, medinių lubų plokštumos.
Tapytos lubos. San Minjato bažnyčia. Florencija
San Minjato bažnyčios interjeras. Florencija
Kurtos sienų tapybos kompozicijos, pasižymėjusios linijiniu piešiniu, primityviomis formomis, elementariais spalvų deriniais. Puošyboje vyravo Šv. Rašto temos bei siužetai, teologinės bei moralinės alegorijos, simboliai; plačiai taikyti simbolinės reikšmės augaliniai ir gyvūniniai motyvai.
Kristaus krikštas. Parmos baptisterija. Freska.
Italijoje, kur reiškėsi stipri Bizantijos meno įtaka, kurtos mozaikos, plito tapyba ant lentų.
Palatinos koplyčia. Mozaika. Palermo. Sicilija. 1132-89 m.
Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba. Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje intensyviai plėtotos rankraščių iliuminacijos.
Echternacho kodekso miniatiūros 11 a. Niurnbergas
Raidė „L". Šv. Motiejaus romaninis manuskriptas. Prancūzija. 1100 m.
Dedikacinis puslapis. Moralizuojanti biblija. 1226-34 m.
Daugiasiužetinės tapybos, o ypač skulptūros kūrinių aptinkama Prancūzijoje (Vezlė, Tulūzoje, Muasake, Puatjė, Otene, Anguleme), R. Ispanijoje (Kompostelos Santjage) ir Italijoje (Veronoje, Pavijoje, Feraroje, Pizoje, Parmoje).
Nojaus Arka. Navos freskos fragmentas. Sant Savin sur Gartempe abatijos bažnyčia. 1060-1115 m.
Visoje romanikoje didelę reikšmę turėjo taikomosios dailės dirbiniai: nuolat tobulėjo emalio technika ir auksakalystė, atsirado monumentalių bronzos dirbinių (bažnyčių durys, krikštyklos).
Bronzinių durų fragmentas, vaizduojantis Senojo Testamento sceną. Šv. Michaelio bažnyčia. Hildesheimas. 1015 m.
Haroldo Godvinson'o karūnavimas Anglijos karaliumi. Bajo gobelenas (tapiserija). 1070 m.
Relikvijorius. Šiaurės Italija Apie 900 m.
Taikomojoje dailėje išsiskyrė juvelyriniai dirbiniai ir liturginiai reikmenys (ypač meniški dramblio kaulo relikvijoriai, knygų aptaisai). Formavosi emalio tradicijos (Limožo emalis, pertvarinis emalis). Buvo rišami gobelenai (tapiserijos) - didelio formato sieniniai kilimai, puošti kokia nors menine kompozicija.
Relikvijorius. Limožo gaminys. Prancūzija. 1150 m.
Prancūzijoje, veikiama tenykščių didžiųjų architektūros mokyklų, romanika plėtojosi daugeliu krypčių. Savitas bažnyčios tipas susiformavo svarbiame piligrimų kelyje į Kompostelos Santjagą (pvz., Tulūzoje, Konke); jo formos (triforijus, empora, deambulatoriumas su koplyčių vainiku, pakopinis choras) vėliau turėjo reikšmės gotikos stilistikai.
981 m. pašventinta Kliuni II (Cluny II) virto pavyzdžiu daugeliui vienuolynų bažnyčių, ypač benediktinų (Hirzau architektūros mokykla), Cluny III (1088-1135 m.), sugriauta apie 1810 m., savo dydžiu ir puošnumu pranoko visas to meto bažnyčias.
Kliuni. Abatijos bažnyčia. Pietų transeptas („Šventinto vandens bokštas"). 1088-1118 m.
Sant-Etjeno bažnyčia. Vakarinis fasadas. Prancūzija. 1064 m.
Pizos architektūrinis ansamblis. Krikštykla, Bažnyčia ir varpinė. 1063-1272 m.
Меню сайта
