Каталог статей
Меню сайта


    Категории статей
    ПОСТМОДЕРНИЗМ [3]
    ЕВРОПЕЙСКОЕ ИСКУССТВО [9]
    АНТИЧНОСТЬ [3]
    МОДЕРНИЗМ [5]
    КЛАССИФИКАТОРЫ [2]


    Форма входа


    Поиск по статьям


    Друзья сайта



    Главная страница » Каталог статей » ЕВРОПЕЙСКОЕ ИСКУССТВО
    GOTIKINIS STILIUS
    GOTIKINIS STILIUS
    GOTIKINIS STILIUS (12-15 a.) (pranc. gothique – gotų genčių)

    Brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių laikotarpio Europos architektūros ir dailės stilius. 
    Šis stilius atsirado po romanikos ir gyvavo 12-14 a. 
    Susiformavo Prancūzijoje, iki 16 a. paplito po kitas Vakarų Europos kultūriniam sluoksniui priklausančias šalis.

    Dievo Motinos katedros vakarinis fasadas. 
    Reimsas.
    Prancūzija. Apie 1250 m.

    Jis plėtojosi veikiamas prieštaringų veiksnių: katalikybės, Bažnyčios autoriteto, tvirtėjančios pasaulietinės valdžios, augančios miestų kultūros, tobulėjančių amatų, gausėjančių technikos išradimų. 

    Švento gralio istorija.
    Iliuminacija ant pergamento. 5,9 x 8,3 cm.
    Britų biblioteka, Londonas.
    1316 m. 



    Gotikai būdingos antinomijos: simbolinis, alegorinis turinys ir natūralistinės vaizdinės detalės, dvasingumas, misticizmas ir tikslinga, logiška plastinė sąranga. Vyravo sakralinės paskirties kūriniai. Svarbiausia plastinio meno šaka – architektūra, telkusi vaizduojamąją ir taikomąją dailę.

    Karalius Dovydas.
    Martino iš Aragono maldynas.
    Ispanija, Katalonija. 15 a.

     

    Amatų ir prekybos augimas paskatino miestų plėtotę. Miestus, kurie kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno, juosė gynybiniai įtvirtinimai. Stichiška statyba ir vietos stoka dažnai lėmė netaisyklingą, ankštą apstatymą. Būstai ręsti net iki 4 - 5 aukštų. Saugantis gaisrų, vis dažniau vengta medžio, taikytas akmens arba plytų mūras. 

    Raglano pilis. Apie1460 m.


    Atsirado naujos paskirties pastatų rūšys: amatininkų cechų ir pirklių gildijų namai, prekybos halės. 
    Miesto centre statyta rotušė ir katedra.

    Šventoji koplyčia (Saint Chapell).
    Paryžius. 13 a.
     

    Dožų rūmai. Venecija

    Aukso rūmai. Venecija. 15 a.

    Vaserburgo rotušė. 1457 m.

    Gotika atsirado 12 a. Prancūzijoje. Šio stiliaus pradžios ir pabaigos laikas įvairiose šalyse skirtingas. Prancūzijos architektūroje ji įsigalėjo 12 a. viduryje, o dailėje – 13 a. pr.

     

    Dievo Motinos katedra. Paryžius. 1200-1250 m.


     


     

    Anglijoje gotika prasidėjo 12 a. paskutiniame ketvirtyje, Vokietijoje – 13 a. 4-ame dešimtmetyje. Šiose šalyse gotika baigėsi 16 a. pr. Italijoje gotika, taip ir neįgavusi baigtinių formų (išimtis – Milano katedra), jau 1420 m. užleido vietą ankstyvajam renesansui. 
    13-15 a. gotikinis stilius vyravo visuose katalikiškuose Europos kraštuose, greta kitų stilių reiškėsi iki 16 a. pabaigos.

    Milano katedra. Italija. 1386-1577 m.,
    vakarinis fasadas 1616-1813 m. 

     


    Skiriami trys gotikos etapai: ankstyvasis (12 a. II pus.-13 a. pr.); brandusis (13 a. vid.-14 a. pab.); vėlyvasis (14 a. pab.- 15 a.). 
    Kiekvienoje šalyje gotika įgijo savitų bruožų. 
    Pvz., Prancūzijoje susiklostė vadinamas spindulinis stilius, liepsnojanti gotika, Anglijoje – ankstyvasis anglų stilius, dekoracinis stilius, statmeniškasis stilius. Vakarų bei didesnėje Vidurio Europos dalyje statyta iš akmens, Rytų ir Šiaurės Europos šalyse – Iš plytų (vad. plytų gotika). Čia statiniai žemesni (sienos išlaikė konstrukcinę paskirtį), langai mažesni, dekoras saikingesnis.

     Šv. Marijos katedra. Solsberis. 1190 m.


    To meto inžinierines naujoves ir stilistinius principus ryškiausiai įkūnijo bažnyčių, ypač katedrų, architektūra. 
    Šartro katedros kontraforsai ir arkbutanai.
    Prancūzija. 12 a.

     

    Gotikos bažnyčios – lotyniškojo kryžiaus plano 3 arba 5 navų bazilikos (vėliau – haliniai pastatai) su erdvia presbiterija, apjuosta deambulatorijumi ir apsidolių vainiku.

    Šartro Dievo Motinos katedra. Planas.
    Prancūzija. 1145-1220

    Kontraforsai, arkbutanai ir skliautai su nerviūromis

    Dievo Motinos katedra. Pjūvis.
    Paryžius. 1163-1250 m.

    Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė „griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Todėl siena prarado laikančios konstrukcijos paskirtį.
    Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. Fasade – du bokštai.

    Šventoji koplyčia
    (Saint Chapell). Žemutinis aukštas.
    Paryžius. 13 a.

    Į puslapio pradžią

    Atgal


    Bažnyčios tapo nebepanašios į tvirtoves, jos lengvais grakščiais bokštais stiebėsi į dangų – tarsi būtų ne iš akmens. 
    Šartro katedra. 12 a.

     

    Choro ramstinė sistema. Dievo Motinos katedra. Paryžius


       Iš romaninių statinių buvo perimta smailioji arka, kryžminis nerviūrinis skliautas ir kontraforsai. Šie trys elementai, sujungti į vientisą karkasinę sistemą, pagrindė gotikos bažnyčių konstrukciją. 

    Karališkojo koledžo koplyčios interjeras. Kembridžas. Anglija.
    1446-1515 m.


    Perdangos apkrova paskirstyta dvejopoms atramoms. Pastato viduje gniuždymas perduotas kryžminio nerviūrinio skliauto arkas remiantiems pilioriams. Skėtimo jėga nukreipta į išorines atramas – kontraforsus, kuriuos papildė statybinis gotikos išradimas – arkbutanai. Todėl siena prarado laikančiosios konstrukcijos paskirtį. Karkasinė sistema turėjo lemiamą įtaką meninei raiškai.

    Amjeno katedros karkaso maketas

     


     

    Pastatų proporcijos tapo grakštesnės. Aklinus mūrus pakeitė sienos su dideliais smailiaarkiais vitražo langais, uždarą, suskaidytą romaninės bažnyčios vidų – laisva, dinamiška erdvė. Sakralinio pastato interjeras tapo vientisesnis. Struktūrinius pokyčius skatino ir funkciniai pakitimai: bažnyčios darėsi ne tik religinio, bet ir visuomeninio gyvenimo centrais.

    Dievo Motinos katedra. Interjero piešinys.
    Paryžius. 1163-1250 m.

    Susiformavo būdingi architektūriniai ir puošybiniai elementai (giluminis portalas, rožė, vimperga, pinaklis, kryžiažiedis, pumpuras, masverkas).


    Pinaklis (fiala)

    Masverkas

    Pinaklis su pumpurais. Sant Luis bažnyčia

      
    Šartro  katedra
    Žengimas į dangų. Šiaurinių durų timpanas.
    1145-1170 m.
    Puošnumu išsiskiria vakarinis fasadas, su portalais, virš jų nusmailintais dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu – rože. 

    Fasado rožiškas langas.
    Strasbūro katedra

      
    Bažnyčias puošia ir daugybė skulptūrų.

     

    Apreiškimas ir Apsilankymas. 
    Reimso katedros centrinis portalas.
    1211-25 m.


    Šartro katedros vitražai. Prancūzija 12 a. 


     

     

     

    Smailiaarkiai langai buvo puošiami vitražais. 
    Puošyba pabrėžė bažnyčios architektoniką, vaizdavo Šventojo Rašto scenas, atspindėjo laikotarpiui būdingą visatos sandaros supratimą. 
    Gotikos epochoje skulptūros menas taip pat pažengė pirmyn. Vaizduojant žmogaus kūno judesį buvo siekiama tikroviškumo, išraiškingumo.

     

    Uta. Naumburgo katedros vakarinis portalas.

    Vėl atsirado apvalioji skulptūra. Didelė dalis skulptūrų buvo susijusi su architektūra: figūros rėmėsi į sieną. Tai aukštos, lieknos, grakščios, ilgais klostytais drabužiais figūros. Apvalioje (dažnai medinėje) skulptūroje – naujos temos: Dievo Motina su kūdikiu Jėzumi, Kristaus kentėjimai.

    Pieta. Čekija. 
    1400 m.


    Choro pertvara su nukryžiuotuoju. Naumburgo katedra.
    1245 m.

    Vitas Štosas. Altorius. 1477-89 m.

    Kristaus apraudojimo meistras iš Žebrako.
    Apraudojimas. Žebrakas.
    Apie 1500-1510 m.

    T.Rymenšnaideris. Šv. Magdalena. 
    1490-92 m.

    Reljefai ir statulos puošė pastato fasadus, portalus, piliorius, altorius, taip pat gausių palaidojimų antkapius. Skulptūros darytos iš akmens ir medžio. Medinės – polichromuotos. Vietoj sąlygiškos, ornamentiškos romaninės plastikos įsigalėjo natūralesni pavidalai, tikroviškesnės proporcijos. Imta psichologizuoti veidų išraišką, vaizduoti žmogaus kūno judesį. Dinamiška S raidės poza, ekspresyvios, laužytos draperijų klostės, kontrastingas šviesos ir šešėlių žaismas, gyva faktūrų kaita skulptūroms teikė dvasingumo, egzaltacijos. 14 a. Vokietijoje įsitvirtino "minkštasis" stilius; juo sukurtos gražiosios Madonos. 15 ir 16 a. kūriniai – drožybiniai M. Pacherio, V.Štoso (Veit Stoss) ir T.Rymenšneiderio (Tilman Riemenschneider) didieji altoriai.

    V.Štosas
    Marija su kūdikiu.
    1500-10 m.

    T.Rymenšneideris. 
    Mergelės Marijos altorius. 1505-10 m.

    Aplankymas. 
    Priskiriamas meistrui Heinrichui iš Konstanco. 
    Vokietija. 1310 m.

    Vokietijoje atsirado tapyti ir drožinėti suveriami altoriai.

    V.Štosas 
    Vėlyvosios gotikos suveriamas altorius
    Bambergo katedra. 1523 m.

    Angelas su liutne. Šv. Marijos bažnyčia. Didysis altorius. Krokuva. 1477-89


    Architektūros stilistika veikė ir kitas dailiosios kūrybos sritis: miniatiūrų tapybą, amatus. 
    Plėtojosi auksakalystė, emaliavimas, tekstilė, kaulo, medžio ir stiklo dirbinių gamyba.

    Kredensas.
    Ąžuolas, varis, geležis; raižytas, tapytas
    ir paauksuotas.
    Prancūzija. 15 a. II pusė.

    Bažnyčiose sumenko freskų reikšmė. Pradėjo sparčiai plėtotis altorių tapyba. Tapyboje vyravo plokščių paveikslai (molbertinė tapyba). Rutuliojosi knygų tapyba, pvz., valandų maldynų apipavidalinimas. 15 a. pr. pasirodė spausdintinė grafika.
    Nuėmimas nuo kryžiaus. Freska
    Žemutinė šv. Pranciškaus bažnyčia.
    Asyžius. Italija. 1325

    Broliai Limburgai
    Miniatiūra iš maldyno
    Guldymas į kapą
    Iš rankraštinio
    „Bomano giesmyno"
    Viltono diptikas
    dešinioji dalis
    Категория: ЕВРОПЕЙСКОЕ ИСКУССТВО | Добавил: visaginart (2006-06-14)
    Просмотров: 3552 | Рейтинг: 5.0 |
    Комментарии
    Всего комментариев: 0